Du gyvenimai

Nepaprasto likimo rusų rašytojos, operos dainininkės ir legendinio režisieriaus Konstantino Stanislavskio mokinės Konkordijos Antarovos (1886-1959) įspūdingos apimties romanas „Du gyvenimai“ – knyga, kuri dešimtmečius buvo slapta perrašinėjama ir dalijama iš rankų į rankas kaip didžiausias turtas. Tai knyga, kuri gydo sielą, pabudina iš dvasios letargo ir atgaivina kūną. Pasakojama, jog pokario metais kai kurie iškilūs Rusijos medikai savo pacientams šią knygą skirdavo kaip papildomą gydymo terapijos priemonę. Iš tiesų, ją perskaitęs tiesiog negali ir neturi teisės gyventi taip pat. Praėjus daugiau nei pusšimčiui metų nuo sukūrimo, „Du gyvenimai“ šiandien skamba netgi aktualiau nei tada: kai sunku rasti Kelią, ji gali tapti Vedliu.

 

Kelionės ir papročiai, nuostabūs žmonės, dvasinis vystymasis, gėris ir blogis, erdvė ir laikas, gyvenimas ir mirtis, muzikos ir žodžio magija – visa tai įtraukia į užburiantį pasakojimą, perteikiamą Liovuškos, grafo T., lūpomis. Per rekordiškai trumpą laiką gimusio ir pradžioje tik artimiausiems žmonėms, o ne spaudai skirto kūrinio atsiradimas liks paslaptis. Dalis pasekėjų net kelia prielaidą, jog Konkordija buvusi tik mediumė tobulėti nesiliovusiai, amžinai grožio siekusiai didžiojo rusų rašytojo Levo Tolstojaus sielai. Iš tiesų, „Du gyvenimai“ galėtų būti jo palikimas, nes pats yra sakęs: „Kas regi gyvenimą tobulėjime, negali tikėti tuo, kad tobulėjimas nutrūksta su mirtimi. Tai, kas tobulėja, tik keičia formą.“